Romėniškų skaičių ketiklis
![Romėniškų skaičių ketiklis](/media/images/roman_numerals.webp)
Didžiąją savo gyvenimo dalį susiduriame su arabiškais skaitmenimis: jie mus moko mokykloje, o visa matematika, prie kurios esame įpratę, yra paremta jais. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs apie romėniškų skaičių egzistavimą, tačiau, išskyrus laikrodžio ciferblatą ar istoriniuose tekstuose, juos sutinkame retai.
Romėnų skaitmenų istorija
Romėnų skaitmenų atsiradimas istorikai nurodo laikotarpį prieš mūsų erą. Manoma, kad skaičių užrašymas tiesiogiai susijęs su žmogaus rankų sandara: skaičiai I–IIII (šią formą IV turėjo, spėjama, iki XIX a.) atitinka pirštų skaičių, skaičius V primena atvirą delną. keturi pirštai prispausti vienas prie kito ir nykštis ištiestas, o X atrodo kaip dvi sukryžiuotos rankos.
Ilgą laiką šio skaičių rinkinio pakako kasdienėms užduotims atlikti, tačiau vystantis prekybai, reikėjo žymėti ir didesnius skaičius. Taip atsirado skaičiai L (50), C (100), D (500) ir M (1000). Šių skaičių žymėjimai jau siejami su lotynų kalbos žodžiais, kuriais kalbėjo senovės romėnai.
Romėnų skaitmenys buvo naudojami visoje Europoje iki vėlyvųjų viduramžių. Bijodami naujovių europiečiai priešinosi skaitinėms reformoms. Kai kuriems reformatoriams net teko susidurti su inkvizicija. XIII amžiuje italų mokslininkui Fibonacci (Pizos Leonardas, Leonardo Pisano) pavyko įtikinti iš pradžių mokslininkų ratą, o vėliau ir visą visuomenę, daugeliu arabiškų skaitmenų privalumų, su kuriais susipažino per vieną iš savo kelionių. Tuo pačiu metu visiškas perėjimas nuo romėniškų skaitmenų vartojimo prie arabų užtruko apie keturis šimtmečius, per kuriuos romėniškų skaitmenų derinimas su arabiškais buvo gana įprastas Europos matematikai.
Rusijoje su arabiškų skaičių sistema taip pat buvo elgiamasi atsargiai ir ilgą laiką jos buvo atsargios. Tik XVII-XVIII amžių sandūroje, valdant Petrui I, tarp slavų žemių gyventojų paplito arabiški skaičiai.
Įvedus arabiškus skaitmenis, skaičiavimų aritmetika labai supaprastinta. Todėl mokslo bendruomenei perėjus prie arabiškų skaitmenų, tapo įmanomi visi vėlesni moksliniai atradimai matematikos, fizikos ir chemijos srityse.
Taigi romėniškų skaitmenų pakeitimas arabiškais tapo žmonijos techninės ir kultūrinės pažangos atskaitos tašku. Sunku patikėti, kad taip pažįstamam ir pažįstamam reiškiniui šimtmečius žmonės įnirtingai priešinosi.
Skirtumas tarp romėniškų ir arabiškų skaitmenų
Pagrindinis pranašumas, leidžiantis arabiškais skaitmenimis pakeisti romėniškus skaitmenis, yra jų rašymo ir skaitymo paprastumas. Norint rašyti skaičius naudojant arabiškus skaitmenis, naudojama pozicinė skaičių sistema, kuri reiškia aiškią kiekvieno skaitmens vertės priklausomybę nuo jo padėties skaičiuje. Ši sistema pasirodė daug paprastesnė ir aiškesnė nei sudėtingų taisyklių, kurias sudaro romėniški skaitmenys, serija.
Įdomūs faktai
- Lietuvoje romėniški skaitmenys gali žymėti savaitės dienas kelio ženkluose, vitrinose, verslo iškabose.
- Nyderlanduose romėniški skaitmenys kartais žymi grindis.
- Italijoje, be europiečiams įprastos skaičiaus 13 baimės, nelaimingu laikomas ir skaičius 17. Galimas to paaiškinimas slypi senovės romėnų kapuose, ant kurių buvo užrašai VIXI. nėra neįprasta, o tai reiškia „gyvenau“ arba „Mano gyvenimas baigėsi“. Jei užrašą išreiškiate romėniškais skaitmenimis, gausite VI + XI = 6 + 11 = 17.
- Kuboje ant monetų naudojami romėniški skaitmenys.
- Per šimtmečius, kai romėniški skaitmenys išliko standartiniu skaičių rašymo būdu visoje Europoje, buvo įvairių sistemos plėtinių, skirtų dideliems skaičiams pavaizduoti, tačiau nė vienas iš jų niekada nebuvo standartizuotas.
Šiuo metu romėniški skaitmenys beveik visiškai prarado savo ankstesnę įtaką ir didybę, tačiau kartais juos vis dar galima rasti knygose, pastatų fasaduose ar žymint šimtmečius. Kviečiame išmokti skaičių sudaryti iš romėniškų skaitmenų pagrindų – tai tikrai jums atrodys įdomu ir neįprasta.